Meniu
IN MEMORIAM. Amžinojo poilsio iškeliavo Valentinas Piečiukaitis

VALENTINAS PIEČIUKAITIS

(1943–2019)

                     

„Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka, – nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti.“

(Vincas Mykolaitis-Putinas)

Pačiame vasaros vidurvasaryje, liepos 28 d., Anapilin išėjo VALENTINAS PIEČIUKAITIS, buvęs Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys, Švietimo skyriaus vedėjas, Alvito pagrindinės mokyklos direktorius ir mokytojas.

Prieš 75-erius metus Valentinas Piečiukaitis gimė Šakių rajone, Nartų kaime. Iš Šakių rajono kilusi gausi Piečiukaičių šeima 1948 metų gegužę, per patį sodų žydėjimą, buvo ištremta į Sibirą. Valentinui tada buvo ketveri metukai, į Lietuvą su mama jis grįžo tik po dvylikos metų, o tėvelio palaikus kartu su savo sūnumi Linu parsivežė iš Krasnojarsko krašto Mansko rajono tik 1989 metais.  

Būdamas Sibire V. Piečiukaitis gerai mokėsi, buvo aktyvus užklasinėje veikloje. Kartu ištremta vyresniojo brolio žmona buvo mokytoja, iš kurios jis gavo pirmąsias žinias apie pedagogiką, lietuvių kalbą.

Šešiolikametis vaikinas, sugrįžęs iš Sibiro, baigė Kidulių vidurinę mokyklą, įstojo į neakivaizdines matematikos studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Pradėjo ieškoti darbo. Brolienei patarus kreipėsi į Vilkaviškio rajono Švietimo skyriaus vedėją. Įsidarbino Klampučiuose matematikos mokytoju.

Atsiradus vietai, dirbo Giedrių mokykloje, tačiau neilgai trukus specialistą perkėlė į Vilkaviškio pagrindinę mokyklą. Vėliau įsidarbino Vilkaviškio antrojoje vidurinėje mokykloje ir ten dirbo iki 1991 metų. Nuo 1991 iki 1997 m. vadovavo Savivaldybės administracijos Švietimo skyriui, po to perėjo dirbti į Alvitą.

Svarbi gyvenimo dalis V. Piečiukaičiui buvo Alvito pagrindinė mokykla, kurios bendruomenei jis vadovavo beveik 14 metų. Būdamas šios Mokyklos direktoriumi jis labai mylėjo jos bendruomenę, vertino kiekvieną jos narį, akcentavo pagarbą žmogui. Vadovaudamas Mokyklai rūpinosi materialiniais ir intelektualiniais jos resursais. Buvusieji kolegos V. Piečiukaitį mini kaip labai taktišką, atsakingą vadovą, kuriam ne tik gyvenime, bet ir vadovaujant kolektyvui, visada buvo labai svarbus žmogiškumo faktorius.

V. Piečiukaitis buvo aktyvus Sąjūdžio narys, vienas iš 1988 metais Vilkaviškyje surengto pirmojo Sąjūdžio mitingo organizatorių. Jam suteikta garbė būti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu.

V. Piečiukaičio dėka Vilkaviškio rajone buvo įkurta tremtinių organizaciją, o jis pats buvo jos pirmininkas ir aktyvus narys. Nuolat rūpinosi 2001 metais kartu su kitais entuziastais 68-ajame Baltijos kelio trasos, besitęsusios nuo Vilniaus iki Latvijos sienos, kilometre pastatytu kryžiumi ir pasodintu ąžuolu.

Velioniui visada rūpėjo Vilkaviškio rajono reikalai, aktyviai domėjosi vietos politika. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais – 1990–1995 m. – išrinktas Vilkaviškio rajono tarybos deputatu, buvo išrinktas ir 2007 m., tačiau tuomet mandato atsisakė. 2011–2015 m. buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys.

Draugų, kolegų, mokinių, artimųjų ir visos Vilkaviškio rajono šveitimo bendruomenės atmintyje V. Piečiukaitis išliks kaip linksmas, energija trykštantis, gera nuotaika užkrečiantis, humoro jausmo nestokojantis, atsakingas, profesionalus pedagogas, darbštus ir rūpestingas vadovas, nuoširdus ir geras žmogus.

Dar būnat visai mažam, mama įskiepijo svarbiausias gyvenimo vertybes, mokė, kad visą laiką reikia būti doram, nieko neskriausti, nepadaryti gėdos šeimai. Su šiomis vertybėmis V. Piečiukaitis ir ėjo per gyvenimą, o šeima jam buvo pats svarbiausias turtas, kurią jis labai mylėjo ir stengėsi dėl jos gerovės.

Su mokytais vyresniųjų klasių mokiniais, auklėtiniais V. Piečiukaitis užmezgė stiprius ryšius. Didelis būrys mokytojo ugdytų moksleivių tapo medalininkais, mokėsi respublikinėje neakivaizdinėje matematikų mokykloje. Net ir išėjus į užtarnautą poilsį mokiniai savo mokytojo niekada nepamiršo, aplankydavo, pasveikindavo įvairiomis progomis.

Skaudų praradimą išgyvena jo žmona Valtina, sūnūs Linas ir Algirdas, anūkai, Velionio artimieji ir draugai.

Jo šviesus atminimas liks ne tik artimųjų, bet ir bendradarbių, jį pažinojusių žmonių atmintyje.

 

Vilkaviškio rajono savivaldybė


***

Atsisveikinimas su Velioniu vyks Vilkaviškio Katedros didžiojoje šarvojimo salėje rugpjūčio 4 d., sekmadienį, nuo 10 val. iki 21 val. ir rugpjūčio 5 d., pirmadienį, nuo 9 val. iki 12 val., 11 val. – šventos Mišios už mirusįjį. Velionį laidos Marijampolės senosiose kapinėse.