PAJEVONYS - ŽEMĖS VIDURYS

„Tarpe Virbalio ir tarpe Vištyčio, Tarp Bartninkų ir Prūsų gronyčios, Ten aukštas kalnas, Jevonis vadintas. Žaliomis pušelėmis viršus apsodintas. ...Tuojau po kalnu upelis Jevonis, Nuo to ta vieta vardu Pajevonys“   (T.Senkauskas-Senkus)

SENIŪNIJOS DARBUOTOJAI

Seniūnas Gediminas Bisikirskas
Tel.: 66 033
Mob.: 8 686 79109
El. paštas: g.bisikirskas@vilkaviskis.lt

Seniūno pavaduotoja Vilma Endriukaitienė
Tel.: 66 031
El. paštas: pajevoniosen@vilkaviskis.lt

Socialinio darbo organizatorė Laimutė Krakauskienė
Tel.: 66 032
El. paštas: pajevoniosoc@vilkaviskis.lt

Žemės ūkio skyriaus vyresnioji specialistė Gintauta Žaliniakienė
Tel.: 66 030

SENIŪNAIČIAI

Ančlaukio seniūnaitija - Dalia Zubavičienė
Būdviečių seniūnaitija - Gintautas Bendžiūnas
Karalkrėslio seniūnaitija - Leonas Kavaliauskas
Karklupėnų seniūnaitija - Rima Čiuprinskienė
Pajevonio seniūnaitija - Albinas Lukoševičius
Sodėnų seniūnaitija - Vytautas Kojutis
Šakių seniūnaitija - Vidas Alkevičius
Trilaukio seniūnaitija - Virginija Stočkuvienė
Vaišvilų seniūnatija - Zita Neverauskienė

  Tas miestelis - Pajevonys, pasipuošęs senaisiais piliakalniais, gražuolėmis kalvomis ir žaliuojančiais pušynais, įsikūręs pietvakarinėje Vilkaviškio rajono dalyje, 11 km į pietus nuo Virbalio, prie kelio į Vištytį.

SENIŪNIJOS ŽEMĖLAPIS

IŠ PAJEVONIO PRAEITIES

    1551-1650 metais Pajevonio parapijoje prie bažnyčios veikė parapijinė katalikų mokykla, 1774 - 1802 metais pertvarkyta į valstybinę. Apie 1925 metus buvo pastatyta raudonų plytų mokykla, dabartinė - 1981-1982 metais.

    1905 m. balandžio 4 dieną pajevoniečiai savo susirinkime nutarė reikalauti vietos ir valsčiaus įstaigose įvesti lietuvių kalbą bei sumažinti mokesčius.

    Prieš Pirmąjį pasaulinį karą valsčiaus sueigos nutarimu buvo uždarytos svaigalų parduotuvės, veikė Blaivybės draugijos skyrius.

    1918-1920 metais pajevoniečiai gražiai parėmė nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbus. Jų partizanų būrys, vadovaujamas Matulionio, išlaisvino nuo lenkų Vištytį.

    1923 metais miestelyje ir buv. dvare buvo 99 sodybos ir 640 gyventojų. 1939-aisiais -apie 800 gyventojų. Pajevonys buvo valsčius.

    1927 metais rugpjūčio 27 dieną Pajevonyje apsilankė Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. S.Žukauskas.

    1936 metais Pajevonyje pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas.

    Pajevoniečiai aktyviai dalyvavo 1936 metų Suvalkijos ūkininkų streike. 17 buvo areštuota, keturi Lietuvos karo lauko teismo sprendimu Kauno VI forte sušaudyti.

    1945-1947  metais  Pajevonyje  ir jo  apylinkėse  buvo  išplitusi  partizanų veikla. Žuvusiems atminti 1999 metais Pajevonio centre pastatytas paminklas.

    1999 metais Prezidento dekretu patvirtintas Pajevonio herbas.

1999 m. pastatytas paminklas žuvusiems partizanams

PAJEVONYS ŠIANDIEN

    Šiandien Pajevonys - seniūnijos centras. Miestelyje gyvena apie 500 gyventojų. Tiek pat kiek ir prieš 100 metų. Pajevonio seniūnijoje yra 22 kaimai, juose gyvena 1725 gyventojai. Yra vidurinė mokykla - Pajevonyje, dvi pradinės - Karalkrėslio ir Trilaukio. Gyventojams paslaugas teikia du medicinos punktai, du paštai, biblioteka, kredito unijos „Žemdirbio parama" filialas. Pajevonio kultūros namuose susibūrę saviveiklininkų kolektyvai.

    Seniūnijoje susikūrę dvi bendruomenės: Pajevonio kaimo „Jevonio versmė" ir Būdviečių kaimo „Zanyla". 2004 metais Pajevonio kaimo bendruomenė ir seniūnija įgyvendino projektą „Laukinis kempingas". Šio projekto dėka Pajevonio poilsiavietėje pastatyta pavėsinės, tinklinio aikštelė, bendro naudojimo teritorijose auga nauji sodinukai.

    Pajevonio seniūnijoje sėkmingai veikia Savisaugos būrys, susikūręs 2003 metais.

    Pajevonio seniūnijai budinga reljefo įvairovė lemia gražų ir patrauklų gamtovaizdį. Kylininių kraštovaizdžio, Dabravolės hidrografinis draustiniai, Vištyčio regioninis parkas, senovės piliakalniai traukia gamtos mylėtojus ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš užsienio.

    Šiandien Pajevonys - gražus ir ramus gamtos kampelis, kuriantis turistinio krašto įvaizdį.

LANKYTINOS VIETOS

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

    Dr. J.Totoraitis savo Sūduvos istorijoje rašo, kad Pajevonys - vienas iš XVI a. antroje pusėje Paprūsėje įkurtų kaimų. Karalienė Ona Jogailaitė, karaliaus Stepono Batoro žmona, liepė čia pastatyti bažnyčią, kuriai išlaikyti skyrė 9 valakus žemės. 1600 m. karalius Žygimantas III bažnyčios reikalams paskyrė dar 12 valakų žemės su sąlyga, kad būtų laikomas lietuviškai mokantis kunigas, mokytojas ir kad būtų išlaikomi bažnyčios tarnai. 1951-1650 m. prie bažnyčios veikė katalikų mokykla. 1842 m. buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia (baigta XIX a. antroje pusėje), tačiau 1915 m. vokiečių buvo susprogdinta - liko tik apgriuvusios sienos, dalis bokštų ir tarp jų stovinti Švč. Mergelės Marijos statula. 1928 m. kun. M.Sakavičiaus rūpesčiu bažnyčia buvo atstatyta. Bokštuose skambėdavo du varpai - Šv. Jono ir Šv.Juozapo vardais pavadinti. Deja, ir šios bažnyčios bokštai buvo susprogdinti besitraukiančios vokiečių kariuomenės 1944 m. 08 31- 09-01 naktį. Pajevonietis, visų žinomas ir gerbiamas Justinas Naujokaitis, neseniai išleidęs savo poezijos rinkinį „Pasitikt Lietuvos ateities", 1944 m. patarnavęs prie Šv. Mišių, dar būdamas vaiku, prisimena: „Vėlų vakarą jau buvome sugulę. Staiga pasigirdo sprogimas toks galingas, kad dar tokio nebuvome girdėję. Ankstų rytą nuskubėjome ant kalniuko pažiūrėti. Ten jau buvo susirinkę daug žmonių. Buvo ir Pajevonio parapijos kunigas Pijus Brazauskas, kuris žiūrėjo su žiūronais į bažnyčios pusę ir visiems aiškino, kad jau nebeturime bokštų. Kunigas visus ramino, kad karas pasibaigs ir tada bus galima atstatyti bokštus". Liudininkai teigia, kad gražiai skambėjusius varpus vokiečiai išsivežė.

Pajevonio (kunigiškių) piliakalnis su senovės gyvenviete

    Pajevonys nuo seno garsėja savo gražiomis apylinkėmis. Viena iš tokių lankytinų vietų - Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis su senovės gyvenviete, įrašytas į respublikinės reikšmės Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pakeliui Kunigiškių piliakalnį, tarsi praeities paslapčių sargyboje, stovi žilojo Krivio skulptūra (aut. J. Zubavičius). Pajevonio piliakalnis stūkso didžiuliame tarp Skardupio ir Ėglupio upelių esančiame kranto kyšulyje. Plotas 470 m ilgio š. v. -p. r. kryptimi ir 320 m pločio. J.Basanavičius nurodo, kad XIX a. prie piliakalnio buvo rasta keletas monetų, kaldintų imperatoriaus Kaligulos ir Tiberijaus valdymo laikais (J.Basanavičius.-P.89). P. Tarasenka mini vėliau čia rastą sidabrinę imperatoriaus Klaudijaus 51 m. monetą (P. Tarasenka. -P.163). 1963-1964 m. Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeologų grupė, vadovaujama P. Kulikausko, atliko pirmuosius archeologinius piliakalnio kasinėjimus. Buvo tirta piliakalnio aikštelė ir nedidelė dalis gyvenvietės (ji dar kartą tirta 1994 m.). Kasinėjimų metu buvo rasta papuošalų - žalvarinių segių, įvijinių žiedų, smeigtukas, įvija su pakabučiais ir kt. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pagal rastas Romos monetas, keramiką ir kitus dirbinius nustatyta, kad Pajevonio piliakalnis su gyvenviete buvo įrengti ir naudoti jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, užėmė labai didelį plotą, buvo gerai įtvirtinti ir vaidino svarbų vaidmenį to meto prekyboje.

Padavimas byloja, kad kartą tarp karaliaus ir karalienės kilo karas. Karalius buvo įsitvirtinęs ant piliakalnio, o karalienė - ant kalvos, kur dabar stovi Pajevonio bažnyčia. Karalienė, nenorėdama pralieti daug kraujo, sutiko ginčą išspręsti dvikova. Dvikovos metu, karalienės su svaidykle sviestas akmuo užmušęs karalių, kuris buvęs palaidotas piliakalnyje. Karalienė, atsidėkodama dievui už pergalę, pastatė Pajevonio bažnyčią.

    Šią legendą skulptorius Vidas Cikana įamžino skulptūroje „Pajevonio legenda", kuri buvo pastatyta Pajevonio miestelio centre ir iškilmingai atidengta 2001m. liepos 29 d. minint Pajevonio 450-ies metų jubiliejų.    

Ragaišių (Aspertavo piliakalnis

    Maždaug 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnio arba dar kitaip rašytiniuose šaltiniuose minimo Pilies kalno, stūkso Juodkalniu vadinamas Ragaišių piliakalnis. Archyvinėje medžiagoje minima, jog ant Juodkalnio buvo akmuo su ženklais, o pagal padavimą, čia nuskendę bažnyčios varpai, kurie skamba iki šiol. Juodkalnis dar buvo vadinamas apsauginiu - Sargybų piliakalniu, kuriame pavojaus laužams suliepsnojus, visi gyventojai rinkdavosi į Pilies kalną. Sekant padavimu, senovėje Sargybų piliakalnis buvęs požeminiais tuneliais sujungtas su Žinyčios kalnu (kur dabar stovi Pajevonio bažnyčia), o šis tokiu pat tuneliu sujungtas su Pilies kalnu.

Vytauto Didžiojo paminklas

    Vytauto-Didžiojo paminklas Pajevonyje pastatytas 1935 m. 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms. Jo autorius Antanas Aleksandravičius (1885-1970), tuo metu tik pradėjęs savo savarankišką kūrybinį darbą, jau buvo subrendęs portretistas. Paminklas lietas iš betono, jo aukštis - virš 4 metrų. Beveik pusę aukščio užima postamentas, kitą dalį - kunigaikščio skulptūra. Pagal prisiminimus, statula buvo lieta Kaune, traukiniu atvežta į Kybartus, iš ten arkliais į Pajevonį. Darbais rūpinosi valsčiaus savivaldybė, vietos šauliai.

Dabravolės piliakalnis su gyvenviete

    Važiuojant nuo Pajevonio Vištyčio link maždaug 7-ame kilometre, kairėje pusėje, stūkso masyvi kalva, kurios dalis apaugusi medžiais ir krūmais. Tai. Dabravolės piliakalnis. Jo teritorija 210 m ilgio š.-p. kryptimi ir iki 140 m pločio. Šalimais auga neįprasta daugiakamienė liepa.   

Pajevonio apylinkės gražios ne tik senaisiais piliakalniais. Seniūnijos teritorijoje yra Kylininkų kraštovaizdžio landšaftinis ir Širvintos hidrografinis draustiniai, Drausgirio gamtinis rezervatas. Galbūt, pats gamtos grožis įtakoja pajevoniečių kūrybingumą. Vargu, ar kuriame nors rajono krašte rasime tiek daug kuriančių, rašančių, poeziją ir dainą mylinčių žmonių. Jau kelintas dešimtmetis pajevoniečiai traukia himną, skelbiantį, kad;

„Pajevonys - Žemės vidurys...
Jeigu kada tektų pro šalį važiuot,
Prašome užsukt - nepasididžiuot..."

Puslapį ruošė G. Bisikirskas

Nuotraukos J.Lukoševičiaus